Gražios vasarą pievelės.
Debesėliai sau apvalūs
ant dangaus.
Jaučiukėliai sau bauboja.
Nemačiau terp jų abuojo –
vis linksmi.
Neišmoksta tik žmoneliai
Taip gyventi, kaip žvėreliai,
Nors pasiusk.
Apsistumdo, apsiskaldo,
O paskum terp saves kalba
Negražiai.
Ot gerai karvytei šėmai!
Tik žmoneliams – kaip ir žiemą –
Nelabai…
Ir pagltę, ir sulysę,
Popierėliuos įsiknisę,
Net griaudu.
Tai kits kitą užgaulioja,
Tai bučiuodamies ulioja –
Kaip kada.
Neišmoksta tik žmoneliai
Taip gyventi, kaip žvėreliai,
Nors pasiusk.
Apsistumdo, apsiskaldo,
O paskum terp saves kalba
Negražiai.
Ot gerai karvytei šėmai!
Tik žmoneliams - kaip ir žiemą -
Nelabai…
Nuo pačių pradžių taip esti –
Vienas nori būt gudresnis
Už kitus.
Briedžiai, kiškiai, gėriukėliai
Per dienas man guodžia sielą
Šokimu.
Priedainis