Gražios vasarą pievelės. Debesėliai sau apvalūs ant dangaus. Jaučiukėliai sau bauboja. Nemačiau terp jų abuojo – vis linksmi. Neišmoksta tik žmoneliai Taip gyventi, kaip žvėreliai, Nors pasiusk. Apsistumdo, apsiskaldo, O paskum terp saves kalba Negražiai. Ot gerai karvytei šėmai! Tik žmoneliams – kaip ir žiemą – Nelabai… Ir pagltę, ir sulysę, Popierėliuos įsiknisę, Net griaudu. Tai kits kitą užgaulioja, Tai bučiuodamies ulioja – Kaip kada. Neišmoksta tik žmoneliai Taip gyventi, kaip žvėreliai, Nors pasiusk. Apsistumdo, apsiskaldo, O paskum terp saves kalba Negražiai. Ot gerai karvytei šėmai! Tik žmoneliams - kaip ir žiemą - Nelabai… Nuo pačių pradžių taip esti – Vienas nori būt gudresnis Už kitus. Briedžiai, kiškiai, gėriukėliai Per dienas man guodžia sielą Šokimu. Priedainis