Kažkada viens kito klausėm,
Ar beverta toliau
Bet šiandieną kuo tikriausiai
Nebeklaustume jau
Vabdenėlio daug nuo tų dienų
Nuplukdyta mūs upe,
Bet ir šiandien vis dar gyvenu
Tų pavasarių tėkme
Nors neklausėm, bet tikėjom
Meilės mūsų kerais,
Nes tik mums vieniems žibėjo
Žvaigždės tais vakarais
Laiko daug nuo tų dienų puikių
Nuskandinta Nemune
Bet ir šiandien viens kitam, tikiu
Galime ištart: eime
Tad ranką duok,
Ir kuo greičiau,
Nebedvejok, - neverta jau
Tavim tikiu, kaip ir kadais
Pašaukim vėl viens kitą mes senais vardais
Tad ranką duok,
Ir kuo greičiau,
Nebedvejok, - neverta jau
Tavim tikiu, kaip ir kadais
Pašaukim vėl viens kitą mes senais vardais
Tad ranką duok,
Ir kuo greičiau,
Nebedvejok, - neverta jau
Tavim tikiu, kaip ir kadais
Pašaukim vėl viens kitą mes senais vardais
Tad ranką duok,
Ir kuo greičiau,
Nebedvejok, - neverta jau
Tavim tikiu, kaip ir kadais
Pašaukim vėl viens kitą mes senais vardais
Tavim tikiu, kaip ir kadais
Pašaukim vėl viens kitą mes senais vardais
Pašaukim vėl viens kitą mes senais vardais