Kažkada viens kito klausėm, Ar beverta toliau Bet šiandieną kuo tikriausiai Nebeklaustume jau Vabdenėlio daug nuo tų dienų Nuplukdyta mūs upe, Bet ir šiandien vis dar gyvenu Tų pavasarių tėkme Nors neklausėm, bet tikėjom Meilės mūsų kerais, Nes tik mums vieniems žibėjo Žvaigždės tais vakarais Laiko daug nuo tų dienų puikių Nuskandinta Nemune Bet ir šiandien viens kitam, tikiu Galime ištart: eime Tad ranką duok, Ir kuo greičiau, Nebedvejok, - neverta jau Tavim tikiu, kaip ir kadais Pašaukim vėl viens kitą mes senais vardais Tad ranką duok, Ir kuo greičiau, Nebedvejok, - neverta jau Tavim tikiu, kaip ir kadais Pašaukim vėl viens kitą mes senais vardais Tad ranką duok, Ir kuo greičiau, Nebedvejok, - neverta jau Tavim tikiu, kaip ir kadais Pašaukim vėl viens kitą mes senais vardais Tad ranką duok, Ir kuo greičiau, Nebedvejok, - neverta jau Tavim tikiu, kaip ir kadais Pašaukim vėl viens kitą mes senais vardais Tavim tikiu, kaip ir kadais Pašaukim vėl viens kitą mes senais vardais Pašaukim vėl viens kitą mes senais vardais