Sudaužei dangaus sostą,
Užgesinai šventas ugnis,
Tik liûnuose žibėti palikai
Tamsias žvėries akis.
Tûkstančius metų tylėję jos prašneko,
Kai kaukė alkani šunys,
Kai vandenin nebekvietė mėnesio veidai,
O padûlavęs akmuo pasakë.
Prasklendžia juodi sparnai,
Nutyla varno šnektos
Nustebę atsimerkia nemirëliai
Prasmek!..
Žaltviskų klejonės amžiams
Persirengia kerštinga apgaule
"Už senolių didybę!"
Tai Andaja bunda!
Sukepusios lûpos kartos,
Liûnų deive, pakilk,
Ir kirsk nuogu šalčiu
Užliek savo baime...
Kai bejėgiškas pyktis susilies su vėlių aimanom,
O kraujas stings dar nepasiekęs žemės,
Iš tolių atplaukia ritualo garsas,
Kuriantis, griaunantis, nežinomas...