Išves mane baltas sodininkas dar nepabudusį Šviesų birželio vidurnakti kabančiais lieptais. Tarp žemės ir mėnesio vandenys tyvuliuos ir žvaigždės žydės Kaip lelijos. Matysiu aš: eina mergaitė nuo žiedo ant žiedo lelijom; Ir krenta ant mėnesio lengvas mergaitės šešėlis. Ir ves mane baltas sodininkas kabančiais lieptais Dar nepabudusį... Kas gi pažadins mane šviesų birželio vidurnaktį? Šviesų birželio vidurnaktį kas gi pažadins mane? Kas gi mane atpažins, kas gi mane atpažins, Kada aš jau nebeatpažistamas.