Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj, Raudonos, kad pravirkt gali, - Rasa ten laša nuo lelijų - Lyg dalgio ašmenys - gaili. Ir pjauna širdį tarsi dobilą Lig gyvuonies, lig pašaknų, O vakarais kažko taip tolima, Kažko nėra, kažko nėra - lyg artimų. Tokia tyla gyvybėn smelkias Kasdienio židinio ugnim! Tokia daina, kad užsimerkia Dainuodami - lyg mirdami! Lig pašaknų ten pjauna širdį, Ten teka vandenys liūdnai, Ir dulkės vieškelių dar šiltos - Tarsi sodybų pelenai. Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj, Raudonos, kad pravirkt gali, - Rasa ten laša nuo lelijų - Lyg dalgio ašmenys - gaili. Ir pjauna širdį tarsi dobilą Lig gyvuonies, lig pašaknų, O vakarais kažko taip tolima, Kažko nėra, kažko nėra - lyg artimų. Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj.