Vytautas Kernagis - Žuvelis Žvejys lyrics

Dyžė žuvelis asfaltu Pro mėlynus griežčių laukus, Galvodamas apie mergaitę, Džiaustančią puodus ant kėglių – Lanksčią lyg katę. Pardavė žuvį miestely, Pirko velveto kepurę – Tikro velveto kepurę Su snapeliu ir saga. Už likusius pirko alaus. Ir apsisuko galva. Ir uždainavo žuvelis – Pačiam net graudu pasidarė, Ir baisiai pagailo savęs, Dainuojančio šitaip gražiai. Ir jis jau galvojo: Pamačius velveto kepurę, Tikro velveto kepurę, Viską užmirš ji Ir pamylės tik žuvelį. Ir eis jie abu į klojimą Ristis žemyn nuo šiaudų. Ir atmušė kojas žuvelis. Atsisėdęs ant griovio, Užmigo. Ir dievas atėjo Per mėlynus griežčių laukus. Tyliai priėjo ir garsiai sušuko: "Žmogau, tau už žodį Reikės atiduot kaip už daiktą!" Bet dievas, nebesupratęs savęs, Baisiai nuliūdo – Pamatė velveto kepurę, Tikro velveto kepurę Su snapeliu ir saga. Ir tarė jam dievas: "Žuveli, Kam tau kepurė, žuveli? Man tu ją atiduok. Ji neis su tavim į klojimą. – Jai girdint, šitaip gražiai Padainuot neišdrįsi. Ir bus tik liūdniau ir liūdniau." Ir tarė žuvelis: "Tikrai, mano dieve, Paimk tu velveto kepurę, Nes aš juk tikrai neišdrįsiu. – Ką nors padarysiu baisaus." Dievas nuėjo per griežčius, Žuvelis pasuko atgal, Gailėdamas baisiai savęs, Dainuojančio šitaip gražiai.