Kai dirbau žemei dangų, O jūrai dugną dėjau, O jūrai dugną dėjau – Per Vokietijos gaisrą Su, su kryžiais jie atėjo, Ant kaklo pančius dėjo, Ant kaklo pančius dėjo, Per Vokietijos gaisrą Po Blinstrubiškės ąžuolu Mane pakorė. O kai mane pakorė, Tuoj atėjau į protą: Atsižadėjau žemės, Dangaus ir Lietuvos, Dangaus ir Lietuvos. Anoj pasaulio pusėj Danguj man davė butą: Po Blinstrubiškės ąžuolu Du sieksniu pievos, Du sieksniu pievos. O ko daugiau man reikia: Gavau du sieksniu pievos. Nei arti, nei akėti: Ateina kartais karvė Ir visa patręšia. Nei arti, nei akėti, – O ko daugiau man reikia? O ko daugiau man reikia? Tveriu sau žemei dangų, Ramus sau gulinėju Po Blinstrubiškės ąžuolu - Senelių prieglaudoj, Senelių prieglaudoj. Anoj pasaulio pusėj Žuvis varau į vandenis Ir suprantu, ko niekaip Suprasti negaliu, Ir suprantu, ko niekaip Suprasti negaliu. Po Blinstubiškės ąžuolu Mane pakorė, O kai mane pakorė, Tuoj atėjau į protą, Ir suprantu ko niekaip Suprasti negaliu. Po Blinstubiškės ąžuolu Senelių prieglaudoj. Po Blinstubiškės ąžuolu Du sieksniu pievos. Po Blinstubiškės ąžuolu Mane pakorė.