Ant balkono krašto mąsto Laiškus drasko lėtai Kol lietus plaukus lygina. Iš devinto aukšto aukšto namo žiūri ilgai Apie laimę prisimena. Sakau: mergaite, ką viena niūrioj nakty veiki Ko akys dailios nedžiugina? Atsako: sako kartais žmonės laimę randa mirty Nes būna meilė pasibaigia... Ei, kodėl meilė nedžiugina? ei kodėl meilė nuliūdina? Ant aukščiausio skardžio saldžiai lietūs ardo viltis Lūpos laime nebekalba... Paskutiniam skrydžiui tyliai ji atmerkia akis Kojos veda į prarają. Sakau: mergaite neskubėk, dar viskas ateity Dar daug dalykų neatrastų. Atsako: sako kartais reikia pasilikti nakty Nes laukti ryto jau per sunku... Ei, kodėl meilė nedžiugina? ei kodėl meilė nuliūdina? Sakau: mergaite, ką viena niūrioj nakty veiki Ko akys dailios nedžiugina? Atsako: sako kartais žmonės laimę randa mirty Nes būna meilė pasibaigia... Ei, kodėl meilė nedžiugina? ei kodėl meilė nuliūdina?