Netikėk, kad pasiliksiu, Netikėki, kad išeisiu, Netikėk, kad verkiant liūdna ir kad linksma, kai juokiuosi. Būt paukščiu, plevėsa, vėju Mano pareiga ir teisė, Patikėk nepasikeisiu ir savęs aš neišduosiu. Tu mane priimki tokį, nesuprantamą, laukinį Iš geltonų pienių jūros, Iš praminto stirnų tako. Aš pačiam gale rugpjūčio saują žemuogių priskyniau Ir pajust tave išmokiau, kaip širdis kamanės plaka. Bet ir aš nepasikeisiu Nuo dienų ir nuo atstumų, Liksiu vieškeliu į tikslą ir dalgiu galąstu pjūčiai. Tavo pievoms, tavo stirnoms reikia mano pastovumo, Mano vieškeliams ir plentams reikia žemuogių rugpjūčio.