Tolstanti saulė pro šakas tolstantis aš nuo jos lange Vakaro kalbos erdvėje gesta aplenkdamos mane Nors žiebias tūkstančiai langų Ir girdis žingsniai prie namų Aš žodį ištarsiu jis nuskęs tyloj Galbūt tik jinai mane išgirs Kiek tūkstančių žodžių aš ištariau jai Kiek jų dar reikės į ją ištart Saulės apakinta diena triukšmo ir nerimo pilna Rūpesčių tvaikas virš galvų aš kaip ir tu čia gyvenu Nors gatvėj tūkstančiai veidų Ir širdys plyšta nuo dainų Žiūriu į atviras akis ar jos ką naujo pasakys Žvilgsnis iš veidrodžio gelmės tai ką ištarsiu ar girdės Nors tik save tesuprantu Nors neradau kitų akių.