Žuvys giliai kaip ir paukščiai aukštai Tai tik amžinai neatsiejami broliai Mano namai begaliniai laukai Visada šalia nepasiekiami toliai Jūros dugne sudaužytam laive Miega niekam jau nepriklausantys grobiai Mano turtai ten kur paukščių takai Niekam niekada nepasiekiami lobiai Kai tik sutems atsinešiu vandens Paskandinsiu jame savo jauną veidą Ir kai po nakties saulė vėl patekės Prisiminsiu kaip ji prieš tai nusileido Šiandien yra paskutinė diena Gaila tik džiaugsmu negaliu pasigirti Mano sode begalybė žiedų Medžiai visada taip atrodo prieš mirtį