Ar tu atsimeni laikus Visas beprotiškas naktis Mūsų negimusius vaikus Aš vis dar matau jų akis Tai buvo keisti keisti laikai Kai mes vis dar žudėme save Ir mūsų begęstantys veidai Atsispindėdavo lange Dabar ant stalo prieš mane Tiktai atšalus arbata O rankos tyliai uždengia akis Aš noriu būt kažkur toli Nes jeigu liksiu praeity Galiu ir vėl pradėt kartot klaidas Ilga kaip šimtmečiai diena Ilgai bus chaoso pilna Vienatvė tūno visuomet Kažkur arti prie kūno bet Nebūna amžinas ruduo Ir aš tikiu kažkiek dar tuo Silpna pulsuojanti šviesa Tamsaus koridoriaus gale