kambary mėlyna spalva lyg vandeny plūduriuoja sienos, lovos, rankos ir veidai du gurkšniai sutrikai ir jokio kvapo jeigu liestum jeigu leistum atsargiai ištirptų stiklai o žemės nuo dangaus savęs nuo žvėries neatskirsi neatskirsi nenorėk daugiau nei duoda daugiau savęs daugiau manęs daugiau mūsų daugiau tik musių rudenį kai palieki obuolius ant stalo