Man niekad taip sunku nebuvo, Kaip šiandien rytą Lietuvoj, Nerimas vėl kyla manyje, kaip tas brudas, Prieš kurį, jaučiu, krisiu nelygioj kovoj Tad išskirkit man kampelį dangaus Leiskit šiandien pabūt silpnadvasišku, Aš taip noriu noriu šį rytа alaus Ir dar vyšnia žydėt laisvalaikiu Ten kur leidžiasi saulė nuo pajuodusių lubų, Kur tave pažinau iš siūbuojančių klubų, Gerklę gniaužiančių rankų ir iš pirmų lūpų, Patikėk, kur mylėjau tave net su rūbais, Kur visа pavasarį, nuo pat pirmų paukščių Galima gaut bargan, Kur gražiausia, kas išlieka ilgam, Prigalvota sau pačiam Amerika, kurią radau Kurios dar nemačiau, bet visad sapnavau Oi, Amerika, kurios tiek daug Vos užvakar miriau, visiems išdalinau Aš neimsiu, neduosiu, negausiu, Nelauksiu, neverksiu, neskrisiu, Aš nekrisiu, nejausiu, aš nesupūsiu, Negimdysiu, negimsiu, nebūsiu, Tik pasislinksiu ant traukinio bėgių, kad vietos Tu rastum, kai rasi mane, Kaip pasakė vienas geras poetas, Stikliukas ant stalo-dangus širdyje O kai išeisi lietaus palydėta, Man bus taip skaudu į tave žiūrėt, Tu tokia pavargusi ir sena, Jau pati neatsimeni, kaip sakei tada, Kai aš buvau jaunas, to-o-o-ks, Kad šiandien norisi bliaut, Gražiausia, kas išlieka ilgam, Sumeluota sau pačiam Amerika, kurią radau Kurios dar nemačiau, bet visad sapnavau Ei, Amerika, kurios tiek daug Vos užvakar miriau, visiems išdalinau Aš (savęs?) nesuprantu - Aš sapnuoju ar gyvenu Ar klausaus senų dainų A vėl ir vėl grįžtu Amerika, kurią radau Kurios dar nemačiau, bet visad sapnavau Amerika, kurios tiek daug Vos užvakar miriau, visiems išdalinau Oi, Amerika, kurią radau Kurios dar nemačiau, bet visad sapnavau Amerika, kurios tiek daug Vos užvakar miriau, visiems išdalinau