Andaja - Kariui lyrics

Aklas karys stovėjo ant kalno Jo neregės akys žvelgė į slėnį, Kur gulėjo šimtai nukautųjų. Nevilties žiedas kerojo jo sieloj Svajos beviltiškos supos plaukuos, Raudoni debesys tolius liūliavo. Sunkaus kūno slegiamas kardas smigo Tiesiai motinai žemei į širdį Ir ji plūdo krauju, vaitojo... Baltos kario akys kilo į saulę, Kuri pajuodus nuo kaltės lingavo galva Ir sprendė ar atsiliepti į aukos balsą. Vienintelis likęs kariūnas šnabždėjo sau Į barzdą žodžius, Kurie pakilo ir sklendė... sklendė... Kai mėnesį juodą rankos uždengs Ir širdis prabils kruvina rauda, Žalčio akys stebės iš juodos tamsos, Tavo balsas ištirps staugime vilkų, Aš atmerxiu į dangų baltas akis Ar juose ryžto kovai yra nors kiek Prabusk mano broli, miegoti užtex, Ir sušvis kai aušra tavęs laukia kova!! Sidabro šarvais jau nebėgo saulės Atšvaitai mirė su ja Kario vagotu veidu sruvo kraujas. Jis skynėsi kelią prie žemės ir Vieno kraujo lašo, užtiškusio jai, Užteko pajusti gadynę. O kario lūpos kliedėjo paslaptingus Garsus - maldą... O raudoni debesys liūliavo tolius.