Per naktį
Kukučio ausy
Užaugo smagi kumelaitė.
Iš džiaugsmo jinai šokinėja
Ir spardo
Į ausų būgnelius.
Ir girdi Kukutis,
Kaip žvengia Stonų ganyklose.
Kaip negražu, jis galvoja:
Eisiu pas gydytoją,
Kad iškrapštytų iš mano ausies kumelaitę.
Bet kaip aš paaiškinsiu,
Bet kaip aš paaiškinsiu,
Bet kaip aš paaiškinsiu,
Iš kur ausyje kumelaitė?
Kaip negražu
Prieš pažįstamus,
Prieš vaikus,
Prieš tokį gražų ir tyrą gyvenimą,
Kur tokios dailios užuolaidos
Ir blizga švarūs parketai.
Kukutis niekam nesakė,
Uždelsė,
Ir buvo dar negražiau.
Tarė sau:
Neduok dieve,
Tarė sau:
Neduok dieve,
Tarė sau:
Neduok dieve,
Jeigu numirčiau –
Tokią gėdą rastų ausy!
Ir Kukutis pradėjo bijoti mirties,
Ir Kukutis pradėjo bijoti mirties:
Automobilių,
Ratų,
Kuliamųjų mašinų,
Kombainų.
Neduok dieve pamatytų,
Neduok dieve pamatytų,
Neduok dieve pamatytų,
Neduok dieve pamatytų,
Šitokią gėdą slėpė ausy!