Mačiau kaip žvaigždės krinta,
Mačiau kaip lyja kruvinas lietus.
Vėjas šlamėjo medžiuos,
Bet šiandien nebe man jau jis dainuos.
Aukštoj žolėj ant smėlio kranto,
Tenai kur trankėsi žaibai
Stovėjo milžinai – protėviai seni,
Ir mes stovėsim kol gyvi.
Už saulę, už namus, už brolius ir tėvus,
Kol priešai alsuos, mūsų širdys nestos.
Štai guliu ant šalto kranto –
Ledinės akys nematys šviesos.
Buvau stiprus, bet plienas buvo tvirtesnis –
Jau niekas nepaguos.