Ugnis, tai mano akys elis, tai mano knas. Tutuma, tai mano sostas, Vieta kur nra jausm. Pasiliks tik pergals mostas Nuaidi danguj jis griausmu. Nesuprantami dmai styro aplink, Jie styro i mano paties, Savs nejauiu, pat sunku apimt; Nesulauksiu daugiau ateities, Ratas sustojo ir stingsta stipryn. Kaip em virsta vaigde, A tik vienas matau, kaip einu tolyn, Nes pats a sukriau save. Kadaise buvau a mogus, Kadaise buvau tik siela, Likau dabar a ramus Akmuo apsigaubs tyla.