Dyžė žuvelis asfaltu
Pro mėlynus griežčių laukus,
Galvodamas apie mergaitę,
Džiaustančią puodus ant kėglių –
Lanksčią lyg katę.
Pardavė žuvį miestely,
Pirko velveto kepurę –
Tikro velveto kepurę
Su snapeliu ir saga.
Už likusius pirko alaus.
Ir apsisuko galva.
Ir uždainavo žuvelis –
Pačiam net graudu pasidarė,
Ir baisiai pagailo savęs,
Dainuojančio šitaip gražiai.
Ir jis jau galvojo:
Pamačius velveto kepurę,
Tikro velveto kepurę,
Viską užmirš ji
Ir pamylės tik žuvelį.
Ir eis jie abu į klojimą
Ristis žemyn nuo šiaudų.
Ir atmušė kojas žuvelis.
Atsisėdęs ant griovio,
Užmigo.
Ir dievas atėjo
Per mėlynus griežčių laukus.
Tyliai priėjo ir garsiai sušuko:
"Žmogau, tau už žodį
Reikės atiduot kaip už daiktą!"
Bet dievas, nebesupratęs savęs,
Baisiai nuliūdo –
Pamatė velveto kepurę,
Tikro velveto kepurę
Su snapeliu ir saga.
Ir tarė jam dievas: "Žuveli,
Kam tau kepurė, žuveli?
Man tu ją atiduok.
Ji neis su tavim į klojimą. –
Jai girdint, šitaip gražiai
Padainuot neišdrįsi.
Ir bus tik liūdniau ir liūdniau."
Ir tarė žuvelis:
"Tikrai, mano dieve,
Paimk tu velveto kepurę,
Nes aš juk tikrai neišdrįsiu. –
Ką nors padarysiu baisaus."
Dievas nuėjo per griežčius,
Žuvelis pasuko atgal,
Gailėdamas baisiai savęs,
Dainuojančio šitaip gražiai.