Kai dirbau žemei dangų,
O jūrai dugną dėjau,
O jūrai dugną dėjau –
Per Vokietijos gaisrą
Su, su kryžiais jie atėjo,
Ant kaklo pančius dėjo,
Ant kaklo pančius dėjo,
Per Vokietijos gaisrą
Po Blinstrubiškės ąžuolu
Mane pakorė.
O kai mane pakorė,
Tuoj atėjau į protą:
Atsižadėjau žemės,
Dangaus ir Lietuvos,
Dangaus ir Lietuvos.
Anoj pasaulio pusėj
Danguj man davė butą:
Po Blinstrubiškės ąžuolu
Du sieksniu pievos,
Du sieksniu pievos.
O ko daugiau man reikia:
Gavau du sieksniu pievos.
Nei arti, nei akėti:
Ateina kartais karvė
Ir visa patręšia.
Nei arti, nei akėti, –
O ko daugiau man reikia?
O ko daugiau man reikia?
Tveriu sau žemei dangų,
Ramus sau gulinėju
Po Blinstrubiškės ąžuolu -
Senelių prieglaudoj,
Senelių prieglaudoj.
Anoj pasaulio pusėj
Žuvis varau į vandenis
Ir suprantu, ko niekaip
Suprasti negaliu,
Ir suprantu, ko niekaip
Suprasti negaliu.
Po Blinstubiškės ąžuolu
Mane pakorė,
O kai mane pakorė,
Tuoj atėjau į protą,
Ir suprantu ko niekaip
Suprasti negaliu.
Po Blinstubiškės ąžuolu
Senelių prieglaudoj.
Po Blinstubiškės ąžuolu
Du sieksniu pievos.
Po Blinstubiškės ąžuolu
Mane pakorė.