Tarp tamsiø miðkø klaidþiojo dvasia
Ji liûdna ir pikta
Klajoja nerasdama vietos
Apleista ir pamirðta
Jos kûnas graþiausios merginos
Bet vidus piktos gyvatës
Medeinës tamsioji pusë
Griaunanti gamtos jëga
Jos merginos vilioja savo kerais
Pasiklydusius miðke
Ir tie, kurie nesuras Kelio Atgal
Nesulauks ryto auðros
Mirties buèiniai piktøjø gyvaèiø
Praþudo beprasmes sielas
Ir jei matai Ugná jos akyse
Tu eisi kartu...
Silpnieji triumfuoja
Iðsekusi jos galia
Liûdna ir pikta...
Kirsk, Medeine, kirsk!