Lėtas veidas ir nervas lietaus...
Liūdnas lašas už lango sustaugs
Lyg pagrobtas į škuną laukinis.
Tu sau kelią alkūnėm skinies,
Tavo vardo jau nieks neminės,
O kalbės: šis žmogus paskutinis.
Kitą myli jau tavo žmona,
Ir vaikų svetimų pamaina
Tartum paukščiai suspinga prie kojų.
Tu sapnuoji raudonus laivus,
Gelžbetoninius amžiaus laikus
Ir iliuziją laisvės sapnuoji,
!r bastais lyg benamis šuva,
Nes po kojom visa Lietuva,
Nes žvaigždėtas dangus kelią rodo,
Piktas priešas jau guli kape,
Draugas rieda mėnulio kupė.
Tiktai vienas vienintelis žodis
Šviečia sėklos rausva išmintim,
Kai į miestą grįžti tu naktim,
Sukniumbi prie pavargusių durų.
Betgi niekas tavęs neįleis,
Betgi niekas jau tau neatleis,
Vien pavargęs nuo šimtmečių mūras...