Bûk pasveikintas, tu, kurs þengi á ðià þemæ,
Cia kadaise lietuviai kariai gyveno.
Ðie griuvësiai pilies - tai árodymas karo,
Kurá jie kadaise visi iðgyveno.
Kryþiuoèiu gausybë pilá apsupo,
Bet në vienas karys ið baimës neklupo.
Ëmë ruoðtis jie kovai, galàst kalavijus,
Ruoðt ietis, strëles, kirvius ir skydus.
Lietuviø karius karvedys narsus vedë,
Tai Kæstuèio sûnus, prieðams iððûká metæs.
Jisai prieð mirtá á kovà stoja,
Tuzinà prieðø vienu smûgiu nukloja.
Visi jie kovësi narsiai lyg vieno,
Nemaþa kraujo kryþiuoèiø iðliejo.
Apgavikai krikðèionys Velykø rytà
Pakëlë kalavijà, vëliavà ir skydà.
Suðuko tad vadas, kunigaitis narsusis:
" - Brangiai kainuos jiems mûs kraujas lietuviø!"
Á pasmerktà kovà kariai visi stojo
Didesnæ dalá kryþiuoèiø nukovë.
Garbingai jie þuvo visi ligi vieno,
Apgynë jie garbæ ir garsà pilies.
Tarp lietuviø kariø ir jø vadas narsusis
Mirë garbingai veidà prieðams atsukæs.
Kartais naktá prie pilies griuvësiø
Iðgirsi tu verksmà, vaitojimà prieðø.
Iki ðiandien yra ði legenda iðlikus
Apie pilá ðià garsià, jos gynëjus narsius