Aš nekraujuočiau, aš nekariaučiau,
Jei ne tos girios, jei ne tie paukščiai.
Kraujo neliečiau, jei nemylėčiau,
Jeigu tėvų ir vaikų neturėčiau.
Jeigu su protėviais aš nebendraučiau,
Jei prie jų kapo neprisiglausčiau,
Jei ne šventi ąžuolai samanoti,
Už ką gi, sakykit, turėčiau kovoti?
Aš nekraujuočiau, aš nekariaučiau,
Jei ne tos girios, kur Lietuvą klega,
Jei ne paminklai didžių kunigaikščių,
Jeigu ne duona prakvipusios vagos.
Jei ne mėnulis už vilką liūdnesnis,
Jei ne girgždėjimas šulinio svirties,
Jei ne nuo lopšio lydėjusios giesmės,
Už ką gi, sakykit, turėčiau numirti?
Ar ne lietuviškai paukščiai čia suokia?
Ar dar surastumei kur kitą tokią
Motiną, šviesą, pjūtį ir sėją?
Argi būt kritę, jei nemylėję?
Argi kovočiau, jei nebūt kritę
Už vaiką ir vėją, už medų ir bitę?
Argi būt kritę, jei nemylėję,
Už žemę, kurioj mes visi prasidėjom?
Rimvydas Stankevičius, 2009 sausio 25 d., Vilnius