Septynis ilgus metus mes gėrėm žiedlapių midų.
Bridom per kopas baltas ir žiūrėjome viens į kitą.
Septynis ilgus metus mano rūmuose žarstėme auksą,
Ir kieme tarp švelnių augalų aš tau būriau meilę saldžiausią.
Bet tau reikėjo vėjų
Ir sirenų klyksmo ir laivų,
Nes likimas tau skyrė pavojus.
Aš tau siūliau meilę
Ir nemirtingumą ir turtus,
Bet tau per mažai, per skurdu.
Daviau aš tau gerti vandens užmaršties
Ir bandžiau ištrinti kelius tavo praeities.
Atlėgo tau namų ilgesys ir vaizdai sunkios patirties,
Bet vis tiek negalėjau išplėšti iš širdies praėjusių dienų atminties.
Ir todėl aš nežinau, kokia jėga
Liepė tau palikt mano salą,
Tai nemirtingų dievų valia
Kvietė tave į kelią,
Ir todėl aš stoviu viena tarp smilčių
Ir žiūriu, kaip kyla burės.
Neužteko sulaikyt man tavęs jėgų,
Tad išplauk - man tu būsi pražuvęs.